Meniu
Grižti atgal

Perskaitė: 3888

Sukurta: 2017-04-26 09:57:46

Paryžius. Mano antrasis maratonas

Ką gi, atėjo ilgai lauktoji diena, kai turiu išvykti į išsvajotąjį Paryžių savo antrajam jo didenybei maratonui. Pirmieji nuotykiai prasidėjo dar Lietuvoje štai tokiu dialogu:

-          kada Jūsų skrydis?

-          Be penkiolikos keturios.

-          Tai 13 valandą išvažiuojam?

-          Ne, gal geriau 12, bus laiko po duty free pasivaikščiot...

Ką gi, bagažas sukrautas, tikiuosi nieko nepamiršau ir išjudame iš namų. Praėjus visas patikras, šiek tiek pavaikštome ir ..oplia, skelbiamas mūsų įlaipinimas... nieko nesuprantu nes labai per greitai.. pasižiūrime bilietus.. skrydis 14.45. Kaip aš sugebėjau perskaityti tuos skaičius „be penkiolikos keturios“ – nesuvokiu iki šiol.. Lėktuve pradėjus mąstyti kaip būtų buvę jei per savo žioplumą būčiau praleidusi skrydį pasidaro baisoka ir staigiai veju tas mintis šalin. Gerai, kas gerai baigiasi.. arba.. kai jau sekasi, tai visur .. :)

Sekantis etapas – nusileidžiame meilės miestu tituluojamame Paryžiuje... OMG OMG OMG... Nors mano kolegė labai intensyviai ruošė namų darbus kur kaip ir kada turime patekti į viešbutį, mums visiškai niekas neaišku. Kartu su Asta ir Viktorija, kurios skrido tuo pačiu lėktuvu, pasitarę imame taksi ir vyksime į viešbučius. Bėda ta, jog taksi vairuotojas beveik nekalba angliškai ir toks jausmas, kad pats nežino kur mus veža.. sukame ratus.. Neiškentę jungiame navigacijas savo telefonuose ir bandome parodyti kur mums reikia... Tik kad vairuotojas į tai nelabai reaguoja ir toliau suka ratus.. Maždaug po valandos klaidžiojimo pagaliau atsiduriame viešbutyje o mūsų pakeleivės keliauja dar toliau į saviškį. Toliau viskas paprasta: numetame daiktus ir iškart neriam į gatves... Aikčiojam, fotografuojam, fotografuojamės, nes... viskas taaaaip gražu !!!!!! Nukeliaujame iki Notre-Dame katedros, pasivaikščiojame Senos pakrante.. Na, trumpai tariant, klaidžiojame iki vakaro ir į viešbutį grįžtame tik miegeliui..  Sekančią dieną vėl nuo pat ryto einame einame einame... Luvro muziejus, Eifelio bokštas ir t.t. visko neaprašinėsiu nes skaitantys mano emocijų nepajaus, visa tai reikia pamatyti ir išjausti patiems..

                             Vaikštant Senos pakrante psichologiškai neigiamai veikė daaaug bėgiojančių žmonių...  kodėl neigiamai? Todėl, kad jie bėgioja, ruošiasi maratonui o aš???? Aš va turistė, vaikštau sau, grožiuosi...  Bet.. nusprendžiu jų irgi „nematyti“.. Nors nerimas ir ima. Dar labiau jis pradeda imti kai nuo vaikščiojimo pradeda skaudėti kojų raumenis. Nežinau kokius, bet ne tuos, kuriuos skauda bėgiojant. Kažkokiose nesąmoningai neįprastose vietose.. Dabar jau smegenys transliuoja man kitą žinutę: Vaiva, tu esi tikra, kad iš viso galėsi bėgti??? Ne, nesu.. Ką gi, išaušta balandžio 8-oji – pusrytinio 5 km bėgimo diena. Mano kolegė ir didžiausia palaikytoja Vilma – taip pat bėgs. Rengiamės organizatorių duotais marškinėliais, kuriuos apžiūrėjus pajutau tokį kaip ir nepasitenkinimą: ant jų užrašytos visos maratone dalyvaujančių bėgikų šalys, deja Lietuvos ten nėra... Net popierinių vėliavėlių, kurias davė bėgikams, lietuviškų neturėjo... Ok, neturite, aš turiu trispalvę ir ne kokią mažą popierinę o didelę ir tikrą (beje, ji – šildo.. ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme) .. Tai va,  iš lagamino išsitraukiu lietuvišką vėliavą ir pėsčiomis keliaujame iki Palais Royal kur yra startas. Žinau, kad lietuvių mūsų yra bent aštuonios, todėl, apsisiautusi trispalve bandau ieškoti jų, nelabai sėkmingai, bet galiausiai vistiek susitikome visos.  Vis dar nežinau ar galiu bėgti. Nieko, pradėsiu – sužinosiu. Startas.. hmm... bėgti galiu, bet greitis apie 6-6.20 min/km.. Nieko gero.. Ir tie 5 km ne visai lengvi... Pamačiusi vėliavą, prisiveja Jurgita, kurios buvau labai pasiilgusi ir plepėdamos trise bėgame visą kelią iki finišo..  Prabėgus - nuotraukos, nerealieji croissants, kava, arbata, daug krykštavimo, nuotraukų, plepesių.  Trispalvė – ženklas, kurį supranta visi lietuviai. Taip netikėtai prieina ir lietuviškai užkalbina Lina, atvykusi iš Velso. Smagu ! Smagu, kai argentiniečiai bėgikai paprašo bendros nuotraukos su mumis ... Smagu, kai į kadrą prašosi Kinijos bėgikės. Nes mes – matomos. Mes užkrečiame savo energija ir švytinčiomis akimis.  Prisikrykštavę, prisibendravę atsisveikiname ir su Vilma keliaujame iki Triumfo arkos, apsižiūrėti maratono starto vietą. Pasitariame, kad iki starto nuvykti autobusu nepavyks, nes eismas bus uždarytas, nusprendžiame kad vyksime taksi. Prisikaičiusi patarimų, iš vakaro susiruošiu visą „ekipiruotę“, prie marškinėlių prisisegu numerį (žinoma kai kitą rytą apsirengiu, pamatau, kad kreivai ir tenka persegti) ir.... 20 val miegelio.... ramaus ir saldaus...

Balandžio 9-oji...  Pradeda skambėti visi žadintuvai (mano dviejuose telefonuose užstatyti trys skambučiai kas 5 minutes), lipu iš lovos suskambus pirmąjam. Gaunu pirmumo teisę į dušą.. Rengiuosi, ruošiuosi.. Jaudulys visgi yra... net skanieji croissants nelabai vilioja... tik žinau, kad užvalgyti reikia.. Kviečiame taksi ir vykstame į startą... Minios bėgikų... O aš vis dar nežinau kaip bėgsiu... Užsirašiusi, kad atbėgsiu per 4 valandas, pagal tai suskirstyti ir starto laikai ir „gardai“ ar kaip juos pavadinti.. Žvarbokas rytas, krečia šaltis.. nežinau, gal kažkiek ir iš jaudulio... Nusirengiu striukę, atiduodu Vilmai kuprinę ir einu į savo gardą. Stoju į eilę prie wc, pastoviu kokias 15 minučių, kol suprantu, kad aš ten visiškai nenoriu, bet vis kažką nuveikiau. Gailiuosi, kad atsivežti lietaus apsiaustai (polietileniniai) saugiai guli viešbučio kambaryje, lagamine... Stoviu su lietuviškais savo marškinėliais ir drebu... Lenda saulė, randu jos apšviestą lopinėlį ir stoviu ten, žvalgydamasi į „konkurentus“. Mes visi, viename garde, vadinasi visi planuojame atbėgti per 4 valandas. O aš tai visiškai nesiruošiau... nebėgiojau „pagal programą“, laikiausi minties: bėgsiu bėgsiu ir nubėgsiu... Ilgąjį bėgimą padariau visai netikėtai prisijungusi prie Šarūno ir „prijungusi“ Andrių... buvo nesunku... Bet stovint prie starto tai jau visai neguodžia ir „bėgsiu bėgsiu ir nubėgsiu“ negarantuoja, kad tilpsiu į 4 valandas... Bestebėdama matau, kuriems maratonas – jau įprastas dalykas: jie apsirengę suplyšusiais džemperiais, kuriuos, nuaidėjus starto šūviui – išmes.. Mano irgi jau ne pirmas maratonas, bet va šitam „reikalui“ protelio ir pritrūko..

 Laukti dar teks ilgokai tad skaitau vardus ant numerių, šalis... Bet ir tai atsibosta... Kažkiek pratampau kojas.. Pagaunu įdėmų , šalia stovinčio vaikinuko žvilgsnį. Mintyse pasakau sau: tai ar jau čia reikia taip spoksot? Ir išgirstu: kaip faina, kad dar kažkas yra iš Lietuvos !!!! Wow !!! Mano šypsena jau iki ausų, nors pradžioj buvo santūri ir jausmas kaip sutikus šimtą metų nematytą giminaitį... Paplepam, tai - jo pirmasis maratonas, turėjo bėgti su draugu, bet draugas negalėjo atvykti, jis, kaip ir mes persistengė su vaikščiojimu ir maudžia kojas ir t.t. Sumušam „žaibą“ ir palinkim vienas kitam sėkmės. Startas. Bėgu !!! Po pirmojo kilometro, lengviau atsidūstu: bėgti galiu ir palyginti greitu tempu! Voila !  Bėgdama savo pirmąjį maratoną – „taupiausi“, nespaudžiau greitai, kad užtektų jėgų iki pabaigos. Dabar gi – atvirkščiai, bėgu taip, kaip galiu. Jei vėliau ir bus sunku, tai bent pirmąją pusę būsiu nubėgusi greičiau.  Keista, bet sunku nesidaro. Bėgdama vis žvilgteliu į laikrodį 5:19, 5:00, 5:25 greitis... Super !!! Kas buvo įdomiau nei kituose bėgimuose: fotografai. Bėgi ir matai aukštai plakatą su užrašu „fotografas“, jie sėdi ant pakylos ir prabėgdami visi maivosi kas kaip moka... Turbūt niekam iš mano draugų nereikia sakyt kad aš lekiu iškeltomis rankomis ir rodau liežuvį... To niekaip neišgyvendinu iš savo „pozavimo patirties“. Na ir nereikia.  Papildoma motyvacija ta, kad varžybas galima sekti internete ir kertant kiekvieną 5 km ribą ten atsiranda rezultatas. Bėgu ir galvoju: faina, kas žiūri, pamatys kaip varau... Kirtusi 10 km ribą suvalgau antrąjį geliuką (pirmasis buvo prieš startą), ir pamatau, kad man nesėkmingai plėšiant jį dantimis, esu fotografuojama.. (suima kvailas juokas, kad atrodysiu kaip žvėris ....  ) ,po 20-ies km – trečiąjį,  na o po to jau kas 5 km.. Kaip ir minėjau, bėgosi labai lengvai, bet laikrodis nuo pat pirmųjų kilometrų rodė didesnį atstumą nei žymos trasoje. It sucks !!!! Pirmą kartą bėgau tokioje didelėje minioje ir galiu pasakyti, kad tai irgi nėra labai gera ir malonu... nes tu gali bėgti, bet negali aplenkti bėgančių lėčiau prieš tave... nes nėra jokio tarpelio... stumdytis nesinori...  

Pralenkiu 4:00 val pacer‘į, dar sušilusiomis rankomis išsitraukiu telefoną nufotografuoti kaip tai atrodo, nes Andrius nežinojo, reiks parodyti... Džiaugiuosi kad bėgu stipriai prieky jo ir lengvai bėgu..

Kokios mintys bėgimo metu?

Pati pirmoji: KAM MAN TO REIKIA???? Šitas – tikrai paskutinis..

Antroji, kuri padeda visada: TAI TURI PABAIGĄ !!! Kai suvoki, kad sunku, bet tuo pačiu metu gali pasidžiaugti, jog po keleto valandų jau pamirši, kad buvo sunku, nekomfortabilu ar skaudėjo..

Trečioji mintis gelbsti po nubėgtų 32 km.. (šitą atstumą tikrai įveikę visi, kurie ruošėsi maratonui). O ji tokia: VISKAS, DABAR BELIKO EILINĖ 10 KM TRENIRUOTĖ, KURIĄ PASTOVIAI BĖGIOJU NAMUOSE. Tik viena niekinga valanda .. Įsivaizduoju, kad ką tik išbėgau ir po dešimties km – viskas.

Būtent šio bėgimo metu mane užvaldė dar viena mintis... Bėgu ir matau plakatą: NO PAIN NO BEER... Nubėgta virš 30 km, 25 laipsnių karštis ir aš svajoju apie bokalą šalto alaus !!!! 

Sunkiausias ir kartu lengviausias buvo paskutinis kilometras... Sunkiausias nes mano laikrodis jau seniai rodo nubėgtus 42 km o finišo dar visai nematyti... Lengviausias tuo, kad finišo nematai, bet jau širdim jauti kad pabaiga arti. LAIMINGA PABAIGA, HEPIENDINGAS. Paskutiniai keli šimtai metrų... ištiestas kilimas... žmonių minios rankomis ploja į atitvarus sukeldami didelį triukšmą... atrodo, viso pasaulio skruzdėlytės pradeda bėgioti mano vienos kūnu... AŠ TAI PADARIAU ir padariau taip, kaip norėjau. Laikrodis finiše rodo lyg 5 val 55 minutės (gal pirmieji, elito, startai prasidejo 2 valandom anksčiau) ir aš klaidingai pamanau kad atbėgau per 3 valandas 55 minutes, nors vėliau paaiškėjo kad visgi mano laikas 4:00:11. Fantastika, kad patikėjau kad galiu, užsiprogramavau ir galėjau. Nors vistiek nesuprantu, 4 val pacer‘į tai aplenkiau ... bet ne tai esmė.. AŠ BĖGAU BĖGAU IR NUBĖGAU....

Jei po tokio ilgo skaitymo pamenate mano mintį apie tai „kam man to reikia ir šitas bus paskutinis“ tai... galiu pasakyti jog už valandos jau svaigau kurioj šaly bėgsiu sekančiais metais...

Einu link išėjimo iš bėgimo zonos, matau kaip kažkas sėdi, kažkas guli, kažką neša su neštuvais, kažkas kažkam masažuoja kojas... o aš einu... nugalėtojos žingsniu.. lėtai, bet užtikrintai į priekį ir taip dar 6 km iki namų... Vilma klausia ar tu tikrai pareisi, gal imam taksi? Pareisiu, užtikrinta savo jėgomis, atsakau..Eidama marškinėlius „Lietuva“ pakeičiu marškinėliais „FINISHER 42,195 km“ ir... priiminėju sveikinimus iš praeivių. Didžiuojuos savim. Didžiuojuos, kai lauko kavinėse sėdintys žmonės ploja ir sveikina. Ploja man. Sveikina mane.. Nes aš tai padariau, aš to verta..  Ir.. lai sako kas ką nori, sau aš esu nugalėtoja.

 MAR17 JANONIENE Vaiva 2lll217880589 10207231930875623 6756431553482932255 o2

Komentarai

2017-04-27 07:58:08 - Vaiva
Dėkui. Kaip bebūtų, aš esu savo šalies patriotė. Vėliava - pirmas daiktas, kurį įsidedu į lagaminą

2017-04-27 07:22:06 - Google
Jėtus, kaip gražiai!!! Ties vietom apie Lietuvą ir trispalvę apsiašarojau :) Kažkodėl jos atrodė "stipresnės" nei pats bėgimas :)

2017-04-27 06:08:25 - Vaiva
Virgi, seniai jau tau reik !!!!!

2017-04-26 22:23:21 - Spirgis
Sveikinu Vaiva! Labai greziai susiskaite! Isijauciau! Reiks ir man koki viena kita isbegti!!

2017-04-26 20:37:14 - Vaiva
Banga, ačiū ;) nelabai aš rašytoja, tiesiog mintimis išgyvenau viską dar kartą ir kažkaip sudėliojau:) smagu, kad skaitosi ;)

2017-04-26 19:07:23 - Banga
Šaunuolė! Labai gražiai viską aprašei. Tu nereali Vaiva!!!

2017-04-26 17:13:01 - Vaiva
Julija, lb lb ačiū ;) gera skaityt tokius atsiliepimus ;)

2017-04-26 16:23:28 - Julija
oooo,mergyt ,tu ne tik begike,maratonininke, valinga,stipri,uzsispyrusi ,bei visokiu kitokiu galu meistre ,bet ir puiki rasytoja,-komentatore! Tausok save! Tokiu zmoniu reta! Sekmes tau kuryboje.Juk Gyvenimas-kuryba!

2017-04-26 15:48:22 - Vaiva
Karina, Mariau - ačiū :)

2017-04-26 11:15:42 - Karina
Už naujas Tavo pergales, nes jų dar bus daug ir įdomių.

2017-04-26 10:09:47 - Marius
Šaunuolė, dėkui už pasidalinimą puikia patirtimi, linkiu naujų prasmingų startų!