Meniu
Grižti atgal

Perskaitė: 3190

Sukurta: 2017-03-17 09:13:38

Pirmasis "pradinuko" maratonas...

 Artėjant antram mano didžiąjam bėgimo įvykiui – Paryžiaus maratonui, nusprendžiau pasidalinti savo įspūdžiais iš pirmojo maratono, kurį bėgau 2016 05 15 Rygoje...

Bet, apie viską nuo pradžių...
Niekada nemaniau, neplanavau ir nenorėjau bėgti maratono. Tačiau, ne veltui yra priežodis: „never say never“... ;) Kartą, bėgant eilinę treniruotę, vienas bėgikas pasakė: tu būtinai turi nubėgti maratoną, įsivaizduok, galėsi papasakoti savo anūkams, kaip jie didžiuosis !!!! Bet.. kadangi apie anūkus dar nemąstau tai kažkaip ir nesureikšminau tų žodžių... Deja, sėkla įkrito į palankią dirvą ir pradėjo dygti... Kuo toliau, tuo dažniau pradėjau mąstyti jog gal reikėtų... Vieną. Vieną vienintelį maratoną, kad užsidėčiau varnelę – atlikta ;) Bet tikrai tik vieną. Tik tam, kad sužinočiau ar galiu (kaip suprantate, jau už keleto savaičių laukia antrasis ) :)))) Taip, kad... dar kartą galiu pakartoti: na tikrai niekada nesakyk niekada Juolab, kad mano draugas Liudas, kuris sakė jog niekada nebėgs maratono, nes tai yra nesąmonė, savęs žalojimas ir jis nesupranta kam to reikia, dabar sėkmingai ruošiasi Rygos maratonui (Liudai – didžiuojuos tavim ).
Ką gi, kad bėgsiu maratoną – nuspręsta. Renkuosi Rygą: arti, pigu, vyksta daug bendraminčių iš Lietuvos. Maratonui reikia pasiruošti. Google išnarstytas po kaulelį ir surastas Dovydo Sankausko maratono pasiruošimo planas pradedantiesiems. Pasiruošimo pradžia sausio mėnesį. Ruošiamės dviese su Edmundu. Aš – ta bjaurybė, kuri tempia jį bėgioti tiksliai pagal planą, kol Edmundui netrūksta kantrybė ir nepasako: „pi...don maratoną, dėjau aš ant jo“ :)))) (Edmundai, sorry, kad išdaviau, bet dauguma tą girdėjo). Beje, Edmundas vėl ruošiasi maratonui, didžiuojuos, draugai, šįkart tu „padarysi“ jį. Lieku su savo planu viena. Viskas ok, kol neužpuola gripas ir nepradeda skaudėti kojų... Treniruočių planas griūna ir man šiek tiek baugoka... Nes nežinau kas ir kaip... Pagal galimybės bėgioju toliau, nepaisydama kojų skausmo. Kelios savaitės prieš maratoną laukia ilgoji – 32 km treniruotė. Šią įveikiame kartu su Agnium :) Ačiū, Agniau, viena būčiau gal patingėjusi :) viskas ok. Kojas tebeskauda.. Povilas rekomenduoja kineziterapeutą (nes visi aplankyti gydytojai, kojų echoskopija, stuburo KT ir MRT – nesupranta mano kojų skausmo priežasties) Andrių, kuris išaiškina mano skausmų priežastį, akupunktūros pagalba šiek tiek sumažina skausmą... Kas man patiko, jog skirtingai nei kiti gydytojai, jis nemoralizuoja ir nesako: nebėgiok... Sakau, Andriau, man už dviejų savaičių maratonas, ką daryt? Sako: nieko, nubėgsi :) 

Ką gi, išaušo TA diena. Vykstam į Rygą: Agnius, mano kolegė Vilma (palaikymo komanda) ir aš. Kitam ekipaže Šarūnas su treneriu Arūnu. Šarūnui – pusmaratonis. Vakare susitinkame su kitais bėgikais (iš bėgimo klubo), pasifotografuojame, paplepam, pasėdime kavinėje ir skirstomės miegoti prieš didžiąją dieną. Sėdėdama kavinėje, klausau kaip žmonės jaudinasi, svarsto kaip bus... o man.. visiškai „dzin“... staiga išsigąstu to „dzin“. Visi jaudinasi, nervuojasi o kodėl aš ne??? Tikriausiai todėl, kad po tiek pasiruošimo, po visų skausmų ir tt, man jau visiškai vienodai... nubėgsiu – gerai... nenubėgsiu – ne pasaulio pabaiga :) Šiek tiek pradedu nervuotis dėl to, kad... nesinervuoju :))) Ai dar praleidau: didžiausia mano baimė buvo „atsitrenkti į sieną“ (kam įdomu, paguglinkite „runners hitting the wall“), bet dabar atsiranda dar didesnė: O JEI PRAMIEGOSIU?????? Ką gi, prisidedu saugiklių: mano žadintuvas, kolegės žadintuvas, Agniaus paprašyta, kad paskambintų Viskas, labanakt ...Kur tau.... pribudusi naktį suvalgau dvi bandeles užgerdama coca cola nes alkana nu :)))))))))))
Rytas. Lyja. Šalta... Viešbutis prie pat starto... skamba muzika.. Rengiamės ir einam. Minios žmonių: kas fotografuojasi, kas daro apšilimą, kas šiaip žioplinėja.. Stojam prie starto linijos, organizatoriai pristato kiekvieną šalį (jų buvo 65 o bėgikų apie 35000), kartu paleisdami skambėti tos šalies muziką. Man laaaabai patiko, nes mes „gavome“ SEL dainuojantį „kas, jei ne tu man primins skriejantį vėją“ .. Startuojam... Pirmą km bėgu su Agnium.. o Dieve, kaip man sunku !!!! pirmas kilometras ir jau sunku !!!! Sakau: Agniau, tu varyk, o aš savo tempu.. Deja, savo neišeina, nes kažkaip vistiek leki su minia … Antras kilometras jau lengvesnis… kol pagaliau susitvarkau su pulsu ir tempu… Kas 5 kilometrus – muzikinė stotelė, su radijo laidų vedėjais, kurie tiesiog trykšta energija ir pozityvu. Jie iššoka į trasą, duoda tau penkis ir sako: go, Vaiva, go !!!! Ne, mes nepažįstami, bėgikų vardai didelėmis raidėmis užrašyti ant numerių, todėl beveik kiekvienas pašaukiamas vardu ir padrąsinamas . Tai TOOOOOOOKS užtaisas !!!!!!!!! Nors ir pavargusi – pradedi lėkti. Su šypsena iki ausų :) Kai kuriose vietose bėgimo trasa perskirta į dvi dalis: vieni bėga į priekį, kiti jau grįžta atgal. O tu bėgi ir gaudai akimis Lietuvos atributika pasipuošusius žmones, su kiekvienu jų sumuši rankomis, apsidalini šypsenom, šūkteli: Lietuva, varom !!! Na, o pamatyti Rasą, stovinčią ant tilto su Lietuvos vėliava (ji irgi planavo maratoną, bet dėl kojų skausmų teko atidėti ir sėkmingai nubėgs jį šiemet . Rasiuk, šiais metais aš būsiu ta, kuri pasitiks tave su Lietuvos vėliava) tai buvo kažkas OSOM... kažkas, nenusakomo žodžiais ...... Ir dar Liudas, išbėgęs į trasą ir apkabinęs 41-am kilometre davė tiek jėgų... kad atrodė galiu dar vieną nubėgti iškart (Liudai, aš tavęs ten lauksiu šiemet ).. Bet aš jau čia užbėgau į priekį... Tai va, psichologiškai sunkiausi man buvo pirmieji 21 km.... Nes bėgi ir žinai, kad dar nė pusė distancijos neįveikta... matai kaip į finišą suka pusmaratonio bėgikai... O tu jau irgi pavargusi... ir dar kaip... nes ne treniruočių tempu bėgi... Dalyvių stipriai sumažėja... Ir, kaip man pasirodė, antrąjam rate liko „medinukai“ – bėgikai sunkesnėmis kojomis.... Jeigu pirmuosiuose 21 km prie vandens stotelių niekas neužsibūdavo, tai antrojoje pusėje jau matėsi nemažai pastoviniuojančių ten... Bėgu toliau... Prasilenkiu su Agnium,kuris šūkteli:  sulūžau, sutraukė koją, nukritau !!!! Bet jis bėga toliau... Bėgu ir aš :) Jau darosi visai smagu nes likusių km skaičius vis mažėja :) Kartas nuo karto pralenki ką nors einantį arba stovintį ir desperatiškai daužantį sau per kojas... Mintyse egoistiškai pagalvoji: bliaaamba o aš dar bėgu !!!! Sustodavau tik suvartoti geliuką…..Po 30 km bėgdama paskambinu namo ir pasakau, kad man viskas gerai, aš bėgu :) Fotografas juokiasi iš bėgikės, plepančios telefonu nusijuokiu ir aš :) po 35 km bėgikų visai reta, nes kas priekyje, kas atsilikę...Prabėgdama šūkteliu sustojusiam vaikinukui: lets go :) Jis nusišypso ir pradeda vėl bėgti :)  Įsijungiu FB,  randu krūvą palaikymo žinučių ir komentarų: Vaiva vis dar varo... Vaiva jau nubėgo 32 km!!! Geras greitis ... ir t.t. Pasidaro taaaip gera, kad jie, Lietuvoje, metę viską, sėdi prie kompų ir stebi mano bėgimą !!!! Padarau keletą fotkių, atsakau į komentarus (bėgdama) ir ..... tebebėgu... „Bėgiko sienos“ ir visko ko bijojau dėl jos,  jau nebeprisimenu tik... 39-as km... Toks jausmas, kad lūžta kojos... abi... vienu metu... skausmas nežmoniškas... Galvoju: tikrai nesustosiu.... Liko 3 km... ir tikrai, bėgu ir atrodo jos „susigipsavo“,“ lūžiai“ stabilizavosi ir beveik nieko nejaučiu... Ai dar vakare sėdint kavinėje, chebra klausia: Vaiva, kokiu pace bėgsi? 5 min/km? Ir visiems labai juokinga, nes jie mato, kad vaikštau tai šlubuodama (draugiški pasikandžiojimai) :)))) Ne, 4 min/km, atšaunu... Ir ką gi... 41-as km, pabaiga čia pat ir aš jau skrendu !!!!! Pasižiūriu momentinį greitį: 4 min/km !!!!!! Staigiai stoju ir darau laikrodžio fotkę :) bus jums tyčiotis nesvarbu, kad tos 4 min/km buvo gal 100 metrų bet faktas yra faktas ;)
Dar vienas erzinantis niuansas: laikrodis rodo, kad nubėgta gal 800 metrų daugiau, ir maratoną aš jau nubėgusi o finišas dar tooooli !!!! Psichologiškai kerta stiprokai ... Pradedi keikti, kad „jie nesugebėjo“ atstumo išmatuot"... Atrodo kas tie keli šimtai metrų... bet kai tu bėgi savo pirmąjį maratoną... jie reiškia daug ...

Daug prirašiau, emocijų, ką jaučiau tikrai nepavyks perteikti, bet buvo SUPER !!!  Dar super buvo tai, kad mano tikslas buvo : jei nubėgsiu visą atstumą, tai tilpti bent į 5 valandas... Tilpau į 4,16 (jei visai tiksliai tai 4:16:59) :))))  Tai tiek...  antram maratonui jau nesiruošiu... tiesiog bėgioju... nes žinau: bėgsiu bėgsiu ir nubėgsiu :)
Ir,  tik dabar, rašydama, prisiminiau, kad kažkuriam km pradėjo pliaupti lietus... Kažkaip tada nejaučiau ir nesureikšminau :)))

Ir dar... nors visą kelią bėgau šlubuodama, visą tą laiką iš veido TIKRAI nedingo šypsena, nes.. esu mėgėja.. ir nebėgu ir ateityje tikiuosi nebėgti kančios perkreiptu veidu :)
Ir finišo liniją kerti jau būdama NUGALĖTOJA :) nors nugalėjai tik.....  save pačią :)

Būtent dėl to, ką jutau bėgdama savo pirmąjį maratoną, aš šiemet vėl  būsiu ten, dėl visų savo bėgsiančių draugų !!!!! Ir, neabejokit, kad finiše lauksiu Jūsų su plevėsuojančia trispalve....


Ačiū, kad skaitėte :)

IMG 5734IMG 1686IMG 1536IMG 1535FullSizeRender3

 

Komentarai

2017-03-17 20:03:38 - Rasa
Didelis stiprus apkabinimas mūsų Vaivukui! Smagiai "suvalgiau" ir smagu buvo viso to maža dalele.