#BėgikoInterviu ir Šarūnas Klėgeris

 Gali tada, kada negali…

Seniai sutikti žmonės jo atsargiai klausia: „Kas? Onkologija? Depresija?“. Jis mato sumaištį pašnekovo akyse, dar atsargiau atsako, jog tai bėgimas ir iškart sulaukia klausimo, nuo ko jis bėga.  „Ne nuo ko, o kam? Juk gyvenimas – judėjimas ir bėgimas, juk stovintas vanduo genda“ – atsako verslininkas ir mentorius Šarūnas Klėgeris.

Tokių dialogų pasitaiko gana dažnai ir galbūt ne todėl, kad matosi 15 kg netekimas, bet pasikeitė ir kažkas viduje… Kas gi niekada gyvenime nesportavusį žmogų nei iš šio, nei iš to priverčia atsikėlus ryte apsiauti kažką panašaus į bėgimo batelius, nes tokių jis niekada neturėjo ir bėgti? Gal suvokimas, kad organizmas „pavargo“ nuo tradicinio televizoriaus su alumi poilsio ir pradėjo kaip sena mašina girgždėti leisdama suprasti: arba važiuojam, arba statom į užtarnautą poilsį. O gal tai tradicinis vyriškos viduramžio amžiaus krizės šalutinis efektas, o gal apskritai gyvybės ir mirties klausimas…

Nežinau, atsimenu, kad tik vieną rytą apsiaviau senus sportbačius ir išbėgau. Bėgau kelis šimtus metrų sunkiai, stipriai dūsaudamas ir prakaituodamas, pagalvojau apie tuo metu pusmaratonį (21 km – K.G.) nubėgusią Vaivą ir supratau, kad tokį atstumą nubėgti tolygu nuskristi į mėnulį. Tuomet dar nežinojau, kad nepraeis nei du metai ir toks atstumas man taps tradiciniu ilgu bėgimu. Pamenu, tada sustojau ir sunkiai atgavau kvapą maždaug už 200 metrų nuo bėgimo pradžios, tačiau supratau, kad bėgsiu. Nežinau kodėl, kam ir kiek, žinau, kad bėgsiu...

Atsiradus poreikiui bėgti pradėjau karštligiškai ieškoti tikslo. Negalima ko nors daryti nežinant, kodėl tai darai, tačiau greit supratau, kad nubėgti užsibrėžtą atstumą kur kas paprasčiau nei tiesiog bėgti. Bėgdamas 3km – tuo metu maksimalų atstumą – privalėdavau sustoti ir atsikvėpti. Neužilgo bėgime pradėjau atrasti savo prigimtį, suprasti, jog bėgu tam, kad pažinčiau savo stresus ir baimes, kad formuočiau savo charakterį, naują pasaulėžiūrą ir, apskritai,- gyvenčiau.

Šios mintys atpalaidavo mano vidų: bėgau toliau ir lengviau, atsirado slaptas siekis nubėgti maratoną. Supratau, kad padaryti tai be žalos organizmui bus sunku - reikalinga profesionalo konsultacija. Taip atradau trenerį, kuris mane pastatė ant kojų ir „perjungė“ bėgimo pavaras. Bėgimas tapo natūraliu veiksmu, išmokau pailsėti bėgant, pulsas krito, kvėpavimas retėjo. Mėgavimasis bėgimu įgavo visai kitą formą.

Pamenu, pirmas savo varžybas, kurių tikslu buvo ne geras laikas, o įveikta distancija. Tai buvo mano pirmasis pusmaratonis Rygoje, o po dviejų aktyvių treniruočių metų ir artėjimas prie maratono (42 km – K.G.). Tik neseniai supratau, kiek laiko sutaupiau: su trenerio pagalba išvengiau didesnių traumų, patyriau organizmo transformaciją ir iš alaus mėgėjo tapau bėgiku. Svoris nukrito, raiščiau ir raumenys sustiprėjo, organizmas, nors ir reikšdamas pretenzijas, priprato prie daugiau nei valandą trunkančių bėgimų.

Man, anksčiau visiškai nesportavusiam žmogui, prireikė metų laiko, 3-4 savaitinių treniruočių, kurių tik viena būdavo bėgimas, funkcinės jėgos ir ištvermės ugdymo. Šuoliukai, pritupimai, ėjimas žąsele ir kiti pratimai iš pradžių man atrodė neturintys nieko bendro su bėgimu, varė į neviltį. Vėliau supratau, kad jie buvo būtini.

Taip pat supratau, džiaugsmo pasiektais rezultatais svarbą: pirmi per kartą nubėgti 10 kilometrų, pirmas pusmaratonis, pirmas maratonas. Ne bėgimą derinau su gyvenimu, o gyvenimą su bėgimu. Pradėjus sportuoti pasikeitė miego rėžimas, anksčiau mane kamavusi nemiga pavirto į gilų ir pilnavertį miegą, natūraliai pradėjau valgyti daugiau daržovių, žuvies, jautienos patiekalų. Pasikeitė ir draugai, vienu momentu atrodė, kad dėl bėgimo jų ratas stipriai sumažėjo, tačiau ilgainiui susipažinau su puikių asmenybių kompanija, kuria galiu džiaugtis iki šiol.

Artėjant link maratono distancijos pradėjau kito tikslo paieškas, formavau, koks jis galėtų būti: ultra, trail bėgimas ar dar kas? Ieškodamas atradau „geležinių žmonių“ sportą – triatloną (sporto šaka, jungianti tris rungtis: plaukimą, važiavimą dviračiu ir bėgimą – K.G.), tad niekada gyvenime neplaukęs pradėjau ir tai. Tačiau triatlonas jau kitas gyvenimo puslapis, kita istorija...

Galiu drąsiai pasakyti, jeigu ir galima kaip nors paguosti liūdną žmogų – tai patarkite jam bėgti: lėtai, kiek jis gali, tempas visai nesvarbus, vieta irgi. Galbūt jis, taip, kaip ir aš, bėgime atras savo tikrąją prigimtį, laisvę, nes gali tada, kada nebegali...

Kalbėjosi Kotryna Grušauskaitė