#BegikoInterviu: Niekada nesakyk niekada

Viena pirmųjų „Prasibėgam? Prasibėgam!“ bėgikių Eglė Juškelytė – Streikienė nemanė, kad kada vėl sugrįš gyventi į gimtąjį Alytų, taip pat nemanė, jog mokykline kančia vadintas bėgimas taps didžiąja meile ir neatsiejama gyvenimo dalimi. „Niekada nesakyk niekada“ – šis pasakymas kartu su ja bėga ne tik Vidzgirio miško takeliais, Alytaus pėsčiųjų bei dviračių takais, bet ir pusmaratonių trasomis.

Trumpai papasakok apie save iš šiek tiek kitos, ne bėgikės, pusės, papasakok apie šeimą. Iš kur esi kilusi, ką veiki gyvenime?

Gimiau bei augau Alytuje, turiu vyresnį brolį. Po mokyklos baigimo išvykau studijuoti į Kauną, tikrai nemaniau, kad kada nors grįšiu gyventi atgal į Alytų. Baigusi studijas įsidarbinau vienoje Kauno projektavimo įmonėje, padirbėjusi ten keletą metų gavau pasiūlymą grįžti atgal į gimtąjį Alytų, tačiau juo nepasinaudojau. Po aštuonerių gyvenimo Kaune metų su vyru visgi grįžome į Dzūkijos sostinę, jau septintus metus dirbu kelių tiesimu ir tiltų statyba užsiimančioje įmonėje „Alkesta“ inžiniere – sąmatininke. Mano vyras yra aktyvus MTB dviračių mėgėjas, anksčiau jis labai aktyviai domėjosi orientaciniu sportu. Kartu auginame dukrytę, kurią taip pat bandome pratinti prie aktyvaus gyvenimo būdo, sporto.

Kaip tavo gyvenime atsirado sportas? Kokios sporto šakos artimiausios?

Sportuoti pradėjau dar būdama moksleivė. Tuomet su drauge Vaida lankėme sporto klubą „Margiris“, taip pat teko išbandyti ir grupines treniruotes. Išvykusi studijuoti sporto nepamiršau, o grįžusi gyventi į Alytų iškart pradėjau lankyti sporto klubo „Šaulė Gym“ aerobikos treniruotes. Bėgant laikus norėjosi išbandyti kažką naujo, dar nepatirto, tad apsilankiau sporto klube „Olimpo kalnas“, kur vyksta TRX treniruotės. Trenerių Vykintės ir Simonos vedami paliko neišdildomą įspūdį, pajaučiau, kad tapau fiziškai stipresnė, šias treniruotes lankau iki šiol.

Kaip ir kodėl pradėjai bėgioti? Nuo kokių atstumų pradėjai? Iš kur sėmeisi motyvacijos toliau bėgioti?

Bėgimas man, dar mokyklos laikais, kėlė blogas asociacijas. Iki šiol prisimenu, kaip sunku būdavo bėgti pusantro kilometro distanciją arba šešis ratus aplink mokyklos stadioną. 2015-ųjų liepos pabaigoje, grįžusi iš vaikelio auginimo atostogų į darbą, sulaukiau kolegių kvietimo pabėgioti. Kelis kartus atsisakiau, maniau, kad bėgimas ne man, mintyse vis vaidenosi sunkių mokyklinių atsiskaitomųjų bėgimų fragmentai, tačiau vieną dieną pasiryžau ir išbėgau kartu su jomis. Bėgimą pradėjome netoli Mažojo Dailidės ežerėlio, tačiau bėgti buvo sunku, kolegės tempo nemažino, tad aš prie ežerėlio ir likau pailsėti. Po kelių tokių pasibėgiojimų supratau, kad bėgti nėra taip sunku. Pradėjau bėgioti drauge su kolegėmis vis dažniau, po truputį didinome kilometrų skaičių, bėgimo tempas greitėjo. Apie „Prasibėgam? Prasibėgam!“ grupę pirmą kartą išgirdau taip pat iš kolegių, prisijungiau, bet tik stebėjau grupės narių veiklą, dar nedrįsau dalyvauti bendruose bėgimuose. Pirmą kartu sudalyvavau grupės įkūrėjo Povilo Tamulyno organizuotame Kalėdiniame bėgime. Po to prieš pat Naujuosius metus sulaukiau Vaivos Janonienės komentaro: „Gal gana jau švęsti, varom bėgti“, nuo to laiko su kitais bėgikais – mėgėjais bėgu 3-4 per savaitę.

Ar kada teko skaičiuoti visus nubėgtus kilometrus? Kokių technologijų pagalba fiksuoji savo bėgimo rezultatus?

Pradėjus bėgioti nei kilometrų, nes laiko nefiksavau, toliau bėgiojant darėsi vis įdomiau, kokį atstumą kokiu greičiu įveikiu, todėl bėgant kartu pasiimdavau telefoną. Vėliau įsigijau laikrodį su širdies ritmo matavimo diržu.

Kaip dažnai sportuoji?

Dabar su kartus per savaitę lankau TRX treniruotes ir 3-4 kartus bėgioju arba su „Prasibėgam? Prasibėgam!“ kompanija, arba viena. Niekada nemaniau, kad bėgimas, kuris atgaivindavo blogiausius vaikystės prisiminimus, taps toks svarbus.

Kaip spėji suderinti darbus ir sportą? Kaip atrodo įprastinė tavo diena? Ką manai, apie socialiai atsakingas įmones, kurios skatina savo darbuotojus po darbo užsiimti judriomis veiklomis?

Labai norint ir darbą, ir sportą, ir net laimingą šeimyninį gyvenimą suderinti pavyksta. Mano diena prasideda labai anksti – keliuosi apie pusė šešių, darbą pradedu septintą, o vakarus leidžiu su šeima. Labai džiaugiuosi, kad įmonė, kurioje dirbu, palaiko savo darbuotojus ir skatina juos užsiimti sportine veikla. Aktyviausiems bėgikams įmonė parūpino pilnos komplektacijos žieminę bei vasarinę bėgimo aprangas, o tai, mano nuomone, tikrai motyvuoja nesustoti, sportuoti ir bėgti toliau.

Kokiose bėgimo varžybose esi dalyvavusi? Gal jų metu nutiko kažkas įsimintino?

Pirmasis rimtesnis išbėgimas į trasą buvo 2015-ųjų „Kalėdinis Vilniaus bėgimas“, po metų vėl jame dalyvavau, o per vasarą įveikiau tris oficialius pusmaratorius: Trakų „Eurovaistinės“, Kauno bei „Alytaus tiltai“, dar tiek pat neoficialių. Artimiausias bėgimas vyks balandžio pabaigoje Birštone – vėl bandysiu įveikti pusmaratonį (21 km – K.G.).

Gal turi mėgstamiausią bėgimo maršrutą?

Pradėjusi bėgioti su „Prasibėgam? Prasibėgam!“ bendraminčiais atradau daug naujų bėgimo maršrutų, takelių, apie kuriuos anksčiau nė nebūčiau pagalvojusi. Vasarą labiausiai patinka bėgioti Vidzgirio miške, taip pat dažnai bėgu link Dailidės ežerėlių ir Tūkstantmečio tilto. Jeigu bėgu viena maršrutas mintyse susidėlioja spontaniškai. Alytus yra puiki vieta sporto mėgėjams, tikras rojus, nes mūsų mieste ir jo apylinkėse daug vaizdingų, įspūdingų vietų, nemažai pėsčiųjų ir dviratininkų takų, sudarytos galimybės sklandžiam judėjimui. Esu dėkinga „Prasibėgam? Prasibėgam!“ kolektyvui: Sigitai, Joanai, Ingridai, Auksei, Povilui, Andriui ir kitiems. Jų dėka bėgimai niekada nebūna nuobodūs, laikas trasioje praskrieja.

Ką valgo bėgikai, sportininkai? Ar pradedant sportuoti teko atsisakyti tam tikrų patiekalų, maisto produktų, laikytis dietos?

Mityba iš pagrindų nesikeitė, tačiau pradėjau vengti saldumynų, dažniau renkuosi sveikus užkandžius, riešutus ar vaisius. Stengiuosi kasdien išgerti bent porą litrų vandens, visada būtinai pavalgau pusryčius, taip pat valgau daugiau daržovių. Įpratau pavalgyti likus keletui valandų iki treniruotės, tačiau niekaip nepavyksta atsisakyti ar bent šiek tiek sumažinti išgeriamų kavos puodelių skaičių bei desertus. (Juokiasi.)

Sportui tinkama apranga itin svarbi. Pasidalink savo įžvalgomis apie bėgimo aprangą bei sportinius batelius.

Anksčiau sportui užtekdavo poros komplektų sportinių rūbų. Pradėjus bėgioti, o ypač atšalus orams, teko įsigyti įvairesnių drabužių. Svarbiausia, kad apranga būtų kokybiška, sportiniai bateliai skirti bėgimui, o dabar tiek vienų, tiek kitų prekių pasiūla yra milžiniška. Neatmeskite galimybės atlikti pėdos tyrimą, tai padės jums išsirinkti būtent jūsų pėdai tinkančius batelius. Esu įsigijusi ne vieną porą man netinkančių, kojas varginančių bėgimo batelių, mat anksčiau maniau, jog jeigu jie tinka mano draugei – tiks ir man, pasirodo, kad tai yra labai individualu. Svarbu neapsirengti nei per karštai, nei per šaltai, dėvėkite orui laidžius drabužius, nes netinkama apranka labai greitai gali kiekvieną paguldyti į ligos patalą.

Ką patartum pradedantiesiems bėgikams?

Pradedantiesiems bėgikams patarčiau iš karto nesilygiuoti į kitus, bėgančius greičiau, o bėgti savo tempu, pradėti nuo neilgų atstumų, įsiklausytų į savo organizmą bei išmokti suprasti jo siunčiamus signalus. Nebėgiokite tik dėl to, jog tai šiais laikais pasidarė madinga. Esu patyrusi ne vieną traumą tik todėl, kad bėgiojau per daug, neleidau savo organizmui atsistatyti po patirtų bėgimo krūvių, todėl svarbu ne tik sportuoti, bet ir ilsėtis. Bėgioti reikia reguliariai, po ilgesnių pertraukų sunku vėl užsidėti į kampą numestus bei pamirštus bėgimo batelius, svarbu pajudėti, kad ir po nedaug. Jeigu trūksta drąsos bėgioti vienam, norisi kompanijos bei palaikymo – prisijunkite prie bėgikų – mėgėjų grupės „Prasibėgam? Prasibėgam!“. Šiuo metu bandau prikalbinti bėgioti savo kolegę – Neringa, aš tikiu tavimi, tu gali! Aišku, pradžioje bus sunku, tačiau pajutus malonumą bėgti, sustoti jau nebegalėsi, tai taps neatsiejama tavo gyvenimo dalimi.

Kalbėjosi Kotryna Grušauskaitė