Meniu
Grižti atgal

Perskaitė: 1353

Sukurta: 2017-02-27 17:53:26

Bėgimas. Meilė (ne) iš pirmo žvilgsnio

Bėgimas mus visus lydi nuo pat gyvenimo pradžios. Vos tik atsistojam ant kojų - jau norim lėkti. Taip ir aš su bėgimu draugauju nuo vaikystės. Kaip ir daugelis vaikų perbėgau per keletą sporto šakų kol vieną dieną atsidūriau lengvosios atletikos trenerio rankose. Ir jis labai gerai žinojo, kaip vaikus papirkti ir paskatinti bėgioti. Jis man ir mano klasiokui davė naujutėlius startukus su spygliukais. Tais laikais, kai galėdavai įsigyti tik Inkaro sportbačius – tie startukai buvo kaip dovana iš kosmoso. Atrodo kad ateiviai nusileido ir padovanojo nematytų technologijų sukurtus greitbačius, su kuriais gali viską. Norėjosi su jais net eiti į mokyklą, kad klasiokai pamatytų ir įvertintų tokius bėgimo diletantų pasiekimus. Po mokyklos norėjosi kuo greičiau grįžti namo ir užsidėjus juos bėgti, o vakare vos ne po pagalve dėti, kad gražūs sapnai sapnuotųsi. Bet ta idilė ilgai nesitęsė. Lengvąją atletiką pakeitė kitos sporto šakos, kol galiausiai visas mano kiemas pradėjo sportuoti baidarių ir kanojų slalomą. Tai buvo smagi nauja patirtis, nors lyg ir niekuo nesusijusi su bėgimu. Bet... norit ką nors pasiekti sporte, vien tik irkluojant nieko nesigautų. Todėl irklavimo treniruotes, ypač šaltu metų laiku, keisdavo bėgimas. Ir ta meilė bėgimui tikrai buvo ne iš pirmo žvilgsnio... Po nepriklausomybės atgavimo buvau dar paauglys ir sportinės aprangos pasirinkimas nebuvo labai didelis. Ne kartą teko nušalt galūnes bebėbant prie -15 laipsnių temperatūros, bet jeigu treneris pasakė – jis geriau žino. Taip ir bėgdavau sukandęs dantis. Kitas mano, kaip bėgančio žmogaus, etapas – Lietuvos kariuomenė. Turbūt visiems aišku kad ten nieks neklausia ar tau patinka bėgti. Tai ir atsilakstėm iki valiai. Pirmais mėnesiais turbūt daugiau bėgdavom negu eidavom. Šauktinio tarnybą pabaigus, likau kariuomenėje ir pradėjau profesionalaus kario karjerą, kuri mane atvedė iki pirmo mano pusmaratonio. Tarnaudamas Belgijoje susidomėjau mūsų bazėje rengiamu kasmetiniu pusės maratono bėgimu. Pamaniau, kad man, esančiam pačiame jėgų žydėjime, tai bus vieni niekai. Tuo metu daug sportuodavau ir kartas nuo karto pabėgiodavau, todėl buvau užtikrintas savo sėkme. Kad jūs žinotumėte, kaip aš gavau į skudurus nuo to bėgimo... po penkiolikto kilometro jau daugiau nieko nesinorėjo, tik tiesiu taikymu nušlepsėti iki savo namų ir užsidaryti kad niekas nematytų. Bet kadangi bazėje vieni kitus labai gerai pažysta, negalėjau taip imti ir nebaigti distancijos. Tik mane pasivijusios kolegės dėka vienas kitą pamotyvuodami pasiekėme finišą. Tai buvo labai skaudi pamoka, po kurios supratau kad pusė maratono tai ne žaisliukas. Jis kaip pyragas, kurį aš sugalvojau suvalgyti vienu kąsniu, net nekramtydamas. O pasirodo, kad reikia daug ir atkakliai kramsnoti, kol pagaliau būtų galima jį įveikti. Besimokindamas iš savo klaidų, vis bandžiau vieną pusmaratonį po kito, kol pagaliau 2015 metais pirmą kartą įveikiau pusės maratono distanciją nesustodamas paėjėti. Tada pradėjau sau kelti kitus tikslus. 2016 metų tikslas buvo per metus nubėgti 1000 km. Tą tikslą su kaupu įvykdžiau, nubėgdamas virš 1300 km. To tikriausiai nebūčiau padaręs, jeigu nebūčiau sutikęs Povilo Tamulyno. Jis ir pakvietė prisijungti prie Facebook puslapyje esančios Alytaus bėgimo entuziastų grupės Prasibėgam? Prasibėgam! Su šios grupės atėjimu į mano gyvenimą pasikeitė mano požiūris į bėgimą. Tai jau nebebuvo nuobodus savo tinginio įveikimas bebėgant ta pačia trasa. Grupės bėgimai labai pakėlė motyvaciją ir bėgimo malonumą. Kartais net neplanuodavau vakarinio prasibėgimo, bet pamačius grupėje kolegų raginimą prisijungti prie bėgimo, jungdavausi ir aš. Ir dažniausiai po bėgimo užplūsdavo tas pasitenkinimo savimi jausmas, kad nepatingėjau, išbėgau ir vakaras buvo praleistas daug sveikiau negu kad būčiau žiūrėjęs televizorių. Grupėje atradau ir daug naujų draugų, tai grupės įkūrėjas Povilas, mūsų motyvatorė ir net kiek išprotėjus nuo bėgimo Vaiva, greitasis Gediminas, užsispyrusioji Auksė, Arnas, Šarūnas ir daug kitų. Smagu kad mūsų gretos didėja. Į grupės organizuotą bėgimą „Kalėdos atbėga“ bei vasario 16-tos bėgimą „Parašyk Lietuvos vardą kitaip“ susirinko gausi minia bėgimo mėgėjų ir tai buvo labai maloni staigmena. Alytiškiams tikrai labai patinka bėgimas ir tokių renginių mūsų mieste galėtų būti kuo daugiau.

            Šiems metams bėgimo ambicijos tapo dar didesnės. Planuoju nubėgti 1500 km. Per mėnesį nubėgti 200 km. Taip pat sudalyvauti pirmame savo maratone. Pasakysiu jums paslaptį. Atspėkite, ką bėgikai dovanoja sau gimtadienio proga? Nepatikėsite, bet gimtadienio proga jie sau pasidovanoja bėgimą. Jau ne vienas grupės narys gimtadienio proga bėga didelius atstumus ir tokiu būdu pažymi savo gimtadienį. Tą patį sugalvojau ir aš. Kodėl gi neatšventus prabėgant maratoną? Tik maratonas yra nepalyginamai didesnis pyragas, kurį teks labai ilgai ir intensyviai kramtyti, kad pavyktų pasiekti išsvajotą finišą.

             Linkiu visiems pamėgti bėgimą. Prisijungus prie mūsų grupės bėgimai taps daug patrauklesni ir galbūt taps gyvenimo dalimi. Kviečiu visus, net ir tik pradedančius bėgti, į bėgimo puotą, kur pyragai niekada nesibaigia.

Komentarai

2017-02-27 22:08:22 - Auksė
Smagu turėti tokią bendraminčių komandą. Džiaugiuosi, kad tave pažįstu.